Neseniai įvykusi septintoji konkursinė paroda „JCDecaux premija. Galimybių bangos“ suteikė galimybę visuomenei susipažinti su penkiais kylančiais talentais ir išvysti naujai sukurtus jų kūrinius, įgyvendintus su Šiuolaikinio meno centro pagalba. Vienas iš šiemet projekte dalyvavusių menininkių – Anton Karyuk, parodoje pristatęs videokūrinį „Vyrų pliažas“. Pastarajame sugretinami vyrų pliažai Palangoje ir Simeize (Ukrainos Krymo kurorte). Šiame videokūrinyje menininkas apmąsto prarastas ir įgytas galimybes, savo vietos paieškas nuolatinių socialinių ir politinių pokyčių žemėlapyje. A. Karyuk dalijasi mintimis apie savo kūrybinę praktiką.
Jau penkerius metus gyveni Vilniuje. Kaip čia atsidūrei?
Atkeliavau į Vilnių pagal „Erasmus+“ programą, užmezgiau santykius ir tuomet nusprendžiau likti ilgiau. Taip prasidėjo mano gyvenimas tarp dviejų miestų – Vilniaus ir Kijyvo. Tuo metu buvo labai paprasta keliauti, nes Ukraina buvo lengvai pasiekiama ir būdavo daug patogių skrydžių.
Esi baigęs architektūros magistrantūrą, buvai nominuotas garsiajam „PinchukArtCentre“ prizui, dirbai ir žurnalistu, esi vienas iš festivalio „Kreivės“ organizatorių. Turi labai daug skirtingos patirties, ar tai praverčia tavo kūrybiniame kelyje?
Aš visada kažką kurdavau, tačiau gyvendamas Ukrainoje negalėjau sau leisti būti tiesiog menininku, nes negalėjau iš to išgyventi. Todėl teko ieškoti veiklos, kuri padėtų jaustis stabiliai, teko dirbti ir kavinėse. Tai tiesiog darbas. Žurnalistinio darbo patirtis visada pravertė. Žinau, kaip rašyti, sisteminti informaciją ir t. t. Galima pajuokauti, kad šiais laikas menininko veikloje svarbu mokėti rašyti ir įvairias paraiškas. Tad mano patirtis tikrai praverčia. Nors niekada nedirbau architektu, įgyta architekto specialybė taip pat pasitarnauja, galiu lengvai dirbi su kompozicija, erdve, architektūra suteikia galimybę pamatyti ir pajausti visumą, sudaromą iš mažų dalių.
Meninė praktika pirmiausia man yra galimybė išreikšti save, todėl dažnai telkiuosi skirtingas medijas ir jas jungiu – nuo tapybos, skulptūros iki performanso ir videomeno. Man nesvarbu, kokią mediją naudoju, svarbu turėti tas žinias. Jei, pavyzdžiui, turi šakutę, gali su ja kažką valgyti, jei turi šalia šaukštą, jį taip pat gali puikiai panaudoti. Tai tėra instrumentas. Man labai įdomūs garsas ir muzika, tačiau neturiu pakankamai žinių, todėl, jei jaučiu, kad mano idėjai to reikia, kreipiuosi į profesionalus.
Esi sakęs: „Mano stiprybė – marginalizacijoje. Mano herojus – tai žmogus skirtingų socialinių grupių, sistemų ir kultūrų paribiuose, veikiamas jų besivaržančių normų bei vertybių“. Kodėl tau tai svarbu?
Videokūrinys „Vyrų pliažas“, pristatytas parodoje „JCDecaux premija. Galimybių bangos“, irgi yra apie maginalizuojamus žmones. Žinoma, situacija keičiasi, bet tai mūsų visuomenėje vis dar marginalizuojamų žmonių grupė. Manau, reikia apie tai kalbėti dažniau, nes vis dėlto šios temos nėra pakankamai populiarios. Kaip visuomenė, mes gyvename tam tikruose burbuluose.
O šiame darbe kalbama ne tik apie queer žmones – jis yra ir politiškas. Šiuo metu mano gimtinėje vysta karas. Man buvo labai svarbu prisiminti tą Simeizo pliažą ir įprasminti vietą kūrinyje. Supratau, kad vieta gali išnykti kartu su prisiminimais. Savo darbe sugretinu Palangos vyrų pliažą ir Simeizo vyrų pliažą Kryme. Pastaroji vieta man jau dingusi, tikiuosi, kad laikinai. Kai Ukraina laimės karą, nežinau, kas jai nutiks.
Kodėl nusprendei dalyvauti šių metų konkursinėje parodoje „JCDecaux premija. Galimybių bangos“?
Šis projektas man svarbus. Atvykęs į Lietuvą supratau, kad čia meno bendruomenė gana uždara, į ją sudėtinga patekti ir būti jos pripažintu. Atrodo, kad turi baigti vietinę dailės akademiją, palaikyti santykius su tam tikrais žmonėmis. O kai esi iš kitos šalies ir tau nepadeda kokia nors institucija, tikrai sudėtingiau įsilieti į Lietuvos meno lauką. Dalyvavimas šioje parodoje man yra galimybė pasakyti, kad aš esu čia ir noriu čia kurti.
O kalbant apie toleranciją įvairioms marginalizuotoms grupėms, ar Lietuvos ir Ukrainos visuomenės yra veikiau panašios, ar skirtingos?
Lietuva priklauso Europos Sąjungai, todėl čia jaučiamas didesnis liberalumas nei Ukrainoje. Čia vykdoma daugiau edukacijos siekiant, kad žmonės būtų atviresni įvairioms visuomenės grupėms. Abiejų šalių sostinėse tolerancijos lygis panašus, tačiau važiuojant toliau į miestelius, problema gilėja. Lietuva ir Ukraina labai skirtingos, bet tuo pačiu ir labai panašios.
Kita vertus, džiaugiuosi, kad Ukraina priėmė Stamublo konvenciją, ir man labai keista, kad Lietuvoje šiuo klausimu vis dar nesutariama. Tiesiog reikia tai padaryti – ši konvencija reikalinga tam, kad būtų apsaugotos žmonių gyvybės.
Kokie tavo kūrybinio įkvėpimo šaltiniai? Papasakok apie kitus savo kūrinius.
Visa atkeliauja iš kasdienybės patirčių, aš nekuriu tik queer meno, man įdomus platus temų spektras. Dabar vystau projektą „Imperija žlugo“. Tai 86 pasų viršeliai, sukurti laisviems buvusios Rusijos imperijos kraštams, atsižvelgiant į dabartinį Rusijos federacijos teritorijų skaičių. Šioje įsivaizduojamoje ateityje kiekviena šalis turi realią laisvę rinktis, tad ilgus metus jų teritorijose vešėjusi kolonijinė sistema neišvengiamai žlunga. Valstybė, besilaikanti vien ant brutalios jėgos ir propagandos, imperialistinių aspiracijų ir kitų niekinimo, yra žlugusi valstybė.
