„Tada mintimis tu į praeitį grįši,
Minčių, kaip žolių, sulaikyt nieks negali:
Senajam name jos tarp plytų ras plyšį
Ir leis ten užgintą daigelį.“

Adomas Mickevičius, „Vėlinės“, „Vaiduoklis“
Vertė Justinas Marcinkevičius

„ruduo“ prasidėjo nuo minčių apie tarpinę būseną, apie neįvardyto dabarties jausmo siaubą ir dovaną. Penkiuose kūriniuose menininkės (-ai) kviečia įžengti, ar iš šono pažvelgti, į ryšį tarp daiktiško ir žmogiško buvimo būdų, kartų, tuštumos ir užpildo, susintetinto ir vienalyčio kažko.

Prieš du šimtus metų pradėjęs rašyti poemą „Vėlinės“ Adomas Mickevičius, tuomet jaunas kūrėjas, patyrė naikinančią imperializmo jėgą, išgyveno asmenines netektis, širdgėlą, sėkmės ir rinkos spaudimą. Kolektyvinį ir asmeninį nerimą jis perkėlė į šmėklos personažą. Kūriniai irgi yra šmėklos. Jie, kaip ir Vaiduoklis poemoje, yra tarpininkai tarp skirtingų laikų ir erdvių, išlieka to paties amžiaus, stringa momento begalybėje ir keliauja kiaurai seno namo sienas. „ruduo“ primena, kad kartojasi ne tik sezonai.

Kotryna Markevičiūtė ir Ona Juciūtė